Jeruzalės skausmas
1א O kokia vieniša dabar sostinė,
kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių!
Kadaise didinga tarp tautų,
dabar ji lyg našlė!
Kadaise šalių valdovė,
dabar ji tapo verge!
2ב Karčiai ji verkia nakčia,
ašaros vilgo jos skruostus.
Tarp visų jos meilužių nėra
kas ją paguostų.
Visi jos bičiuliai klastingai pasielgė su ja
ir tapo jos priešais.
3ג Judo tauta išėjo į tremtį
vargti ir sunkiai vergauti.
Gyvendama išblaškyta tautose
ji poilsiui vietos neranda.
Visi jos persekiotojai ją nusivijo
kenčiančią.
4ד Keliai į Sioną liūdi,
nes nėra kam eiti į šventes.
Visi jos vartai išgriauti,
jos kunigai dejuoja.
Visos jos mergaitės sielvartauja,
karti jos dalia.
5ה Jos engėjai dabar šeimininkauja,
jos priešai puikiai gyvena,
nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu
už jos nusikaltimų daugybę.
Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę
engėjų varomi.
6ו Išėjo iš Siono dukters
visa jos didybė.
Jos didžiūnai tarsi elniai,
nerandantys sau ganyklos,
vos galėjo paeiti
persekiotojų priekyje.
7ז Jeruzalė atsimena visus brangumynus,
priklausiusius jai senovėje,
jos skausmo ir klajonių dienomis.
Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas,
nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų,
engėjai piktdžiūgavo, tyčiodamiesi iš jos kritimo.
8ח Jeruzalė sunkiai nusidėjo,
todėl virto pajuoka.
Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina,
nes pamatė jos gėdą.
Net ji pati vaitoja,
negali į save pažiūrėti.
9ט Jos nešvarumai lipo jai prie sijono,
apie savo ateitį ji nepagalvojo.
Jos kritimas buvo baisus,
ir nebuvo, kas ją paguostų.
„VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą,
nes priešas puikuojasi!“
10י Engėjas ištiesė ranką į visa,
kas jai brangu.
Ji net matė į jos Šventyklą
įeinant pagonis,
kuriems tu uždraudei
įeiti į savo bendriją.
11כ Visi jos žmonės dejuoja
ieškodami duonos.
Jie maino savo brangumynus į valgį
gyvybei palaikyti.
„Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk,
kaip aš suniekinta!
12ל Jums taip niekada tenebūna!
Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite,
ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas,
kuris ištiko mane,
kai VIEŠPATS man kirto
savo degančio pykčio dieną?
13מ Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį
giliai į mano kaulus.
Mano kojoms paspendė pinkles,
parvertė mane.
Paliko mane apstulbusią,
kenčiančią visą laiką.
14נ Mano nusikaltimai į jungą buvo surišti,
jo rankos supinti.
Uždėtas man ant kaklo
jis sekina mano jėgas.
Viešpats atidavė mane į rankas,
kurioms nepajėgiu priešintis.
15ס Visus galiūnus, kuriuos turėjau,
VIEŠPATS atmetė.
Jis pašaukė prieš mane kariuomenę
mano jaunų vyrų sunaikinti.
Viešpats traiškė mergelę, Judo dukterį,
vynuogę vynuogių spaudykloje.
16ע Dėl šių dalykų aš verkiu,
mano akys plūsta ašaromis.
Toli nuo manęs, kas galėtų paguosti
ir atgaivinti mano dvasią.
Mano vaikai bejėgiai,
nes priešas nugalėjo“.
17פ Sionas grąžo rankas,
bet jį paguosti nėra kam.
VIEŠPATS pašaukė Jokūbo
kaimynus tapti jam priešais.
Tarp jų Jeruzalė virto
nešvariu skuduru.
18צ „VIEŠPATS teisus,
nes aš maištavau prieš jo žodį.
Betgi klausykitės, visos tautos!
Pasižiūrėkite į mano skausmą!
Mano jaunuolės ir jaunuoliai
išėjo į nelaisvę.
19ק Šaukiausi savo meilužių,
bet jie mane apvylė.
Mano kunigai ir seniūnai
žuvo mieste
ieškodami valgyti,
norėdami išlikti gyvi.
20ר Pasižiūrėk, VIEŠPATIE, kaip man skaudu!
Aš visa sukrėsta,
širdis blaškosi krūtinėje,
nes labai maištavau.
Lauke mirtį neša kalavijas,
viduje – maras.
21ש Kai jie girdėjo mane dejuojančią,
nebuvo kam manęs paguosti.
Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę
ir džiaugiasi, nes tu tai padarei.
Siųsk tą dieną, kurią kadaise paskelbei;
tebūna jiems kaip man.
22ת Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas!
Pasielk su jais,
kaip pasielgei su manimi
dėl visų mano nusikaltimų,
nes aš dejuodama gyvenu,
serga mano širdis“.
